Skaičiuojamos paskutinės sekundės, herojaus veidas įtemptai žiūri į ekraną, pirštai mikliai bėgioja klaviatūra. Skaičių eilutės, pypsėjimai ir tolumoje garsiai laiką skaičiuojantis kompiuteris sukuria įtemptos akimirkos jausmą. Mes, žiūrovai, žinoma „sergame“ už pagrindinį herojų, tačiau kaip tokias akimirkas žiūrėdami jaučiasi kompiuterių specialistai?’
Tylus krizenimas ir į šonus linguojama galva turbūt yra dažniausia specialisto reakcija į ekrane matomą situaciją. Kino herojus, bandantis „nulaužti“ „super“ kompiuterį, dažnai atbėga prie pirmos pasitaikiusios klaviatūros, prisėda ir greitai pradeda rašyti. Šiame epizode pamirštama apie paprasčiausias saugumo formas, prisijungimo slaptažodį, ar netgi paprasčiausią „ar tai tas kompiuteris?“ klausimą. Reikėtų paminėti ir programinės įrangos trūkumą. Įsilaužimo į kompiuterį veiksmui reikalinga nemaža programinės įrangos kartoteka, kuri tikrai neturėtų „voliotis“ kompiuteryje, į kurį bandoma įsilaužti. Net nereikėtų gilintis į programinės įrangos sudėtingumus, ar kodo pakeitimus kuriuos reikėtų atlikti. Tokių filmų epizodų ir apskritai pačių filmų, meninė vertė yra (nors galėtumėme ginčytis) , įtampa sukuriama, tačiau specialistai atlaidžiai šypsosi…
