Kaip turėtume priimti sunkius sprendimus?

Gyvename dažnai tenka priimti sunkius sprendimus. Dažnai net ir smulkus, pavyzdžiui dantų pastos pasirinkimas, gali virsti sudėtingu uždaviniu, kai parduotuvės lentynoje prieš akis atsiveria daugiau nei 10 skirtingų pasirinkimų. Ir tai ne tik dantų pasta: taip pat atsitinka praktiškai kiekviename pasirinkime, nuo vandens buteliuko iki drabužių ir panašiai. Atrodytų, jog plati prekių rinka nepalieka paprasto pasirinkimo.

Dantų pastos išsirinkimas – sunki užduotis

Kaip mes galime priimti sudėtingus sprendimus? Kaip naršyti begalinių pasirinkimų pasaulyje? Atsakymas atrodo akivaizdus: kai susiduriame su sudėtinga dilema, privalome atsargiai įvertinti galimybes ir praleisti dalį laiko sąmoningai svarstant informaciją. Tuomet mes privalome pasirinkti dantų pastą, kuri geriausiai atitinka mūsų pageidavimus. Žmogus yra racionalus, todėl privalo priimti tokius sprendimus.

Tačiau kas, jei racionalumas nepadeda? Kas, jei mes padarome geresnius sprendimus tuomet, kai pasitikime savo instinktais? Nors yra daug literatūros apie galimą žmogaus emocijų galią, tik per kelis pastaruosius metus mokslininkai pademonstravo, jog emocinis mąstymas gali pranokti kompleksinius racionalius sprendimus. Jei tai tiesa, tai reiškia, jog pasąmonė tinkamesnė sudėtingiems sprendimams, nei sąmoningas protas, kad minties procesas, kurį ilgą laiką laikėme neracionaliu ir impulsyviu, gali būti protingesnis nei pagrįsti svarstymai. Mokslininkai aiškina, jog taip yra daugiausiai dėl to, jog pasąmonė gali geriau valdyti perteklinę informaciją, suprasti faktus negaudama „perkrovos”. Tuo tarpu protas, priešingai, gali apdoroti tik keturis bitus duomenų vienu metu. Taigi, kai pasimetame dantų pastos eilėje, sumišę dėl tiek daug skirtingų pasirinkimų, privalome eiti prie produktų, kuriuos „jaučiame” geriausiai.

Šią teoriją vienas pirmųjų plačiai aprašė ir tyrimus atliko mokslininkas Apas Dijksterhuisas. Vieno jo eksperimentų metu grupei žmonių buvo išdalinti keturių skirtingų nenaujų automobilių aprašymai. Kiekvienas iš automobilių buvo suskirstytas į keturias skirtingas kategorijas – taip kiekvienam dalyviui buvo pateikta šešiolika skirtingų komplektų faktinės informacijos. Pavyzdžiui, automobilis Nr. 1 buvo apibūdinamas kaip nedaug nuvažiavęs, tačiau turintis menkavertę pavarą ir prastą garso sistemą, tuo tarpu automobilis Nr. 2. turi daug vietos kojoms ir t.t. Tarp keturių automobilių vienas buvo objektyviai idealus pagal tai, jog turėjo daugiausiai teigiamų savybių.

Pirmoji grupė apklaustųjų galėjo pagalvoti apie savo sprendimą keletą minučių. Po to idealų automobilį pasirinko daugiau nei 50 proc. apklaustųjų. Tuomet Dijksterhuisas parodė tuos pačius automobilių informacijos komplektus antrai žmonių grupei. Šį kartą jis nedavė laiko sąmoningai pagalvoti prieš priimant sprendimą – žmonių dėmesys buvo nukreipiamas į įvairias istorijas ir žaidimus. Taip mokslininkas siekė, jog žmonės priimtų sprendimą pasitikėdami pasąmonę. Galutinis rezultatas atskleidė, jog ši grupė pasirinko daug blogesnius automobilius, nei pirmoji grupė.

Akivaizdu, jog šiek tiek sąmoningo pamąstymo apsaugo nuo blogo automobilio pasirinkimo. Šie duomenys patvirtino tradicinę išmintį – protas visuomet geriau.

Tačiau Dijksterhuisas pakartojo eksperimentą, tik šį kartą jis suskirstė kiekvieną automobilį į dvylika skirtingų kategoriją (taip sukurdamas panašią situacija, kai apsilankome salone ir turime rinktis iš daugybės automobilių ir informacijos). Be svarbiausios informacijos, kaip pavyzdžiui kuro sąnaudos, tyrimo dalyviams buvo atskleistas puodelių laikiklių skaičių, bagažinės dydis ir kita su komfortu susijusi informacija. Dalyvių protas turėjo susidoroti su keturiasdešimt aštuoniais skirtingais informacijos pasirinkimais.

Pakartotinis tyrimas atskleidė, jog grupėje, kuriai buvo duota laiko pagalvoti racionaliai, atsargiai apsvarstyti kiekvieną alternatyvą, idealų automobilį pasirinko mažiau nei 25 proc. žmonių. Tuo tarpu idealų automobilį pasirinko kone 60 proc. žmonių, buvusių pasąmoningai galvojusiųjų grupėje. Tyrėjų nuomone, tai atskleidžia, jog susidūrę su dideliu kiekiu skirtingos faktinės informacijos geriau pasirenkame pasitelkdami pasąmonę. „Reikia naudoti protą priimti informacijai, kuri reikalinga sprendimo priėmimui, tačiau nereikia protu analizuoti informacijos. Kad ir ką jūsų intuiciją tuomet sakytų, jūs beveik neabejotinai priimsite geriausią sprendimą”.

Neseniai mokslininkai papildė Dijksterhuiso teoriją, jog sutelkiant dėmesį į jausmus žmonės linkę pasitikėti savo pasąmonės galia, tuo tarpu sutelkiant dėmesį į detales – linkstama prie sąmoningo mąstymo būdo.