Nėra už ką, nepažįstamasis!

Neįtikėtiną Homo sapiens sėkmę lėmė keturi dalykai: protas, kalba, sugebėjimas pasigaminti įrankius bei bendradarbiavimas. Nors ištisus dešimtmečius ginčytasi kuris iš šių sugebėjimų yra svarbiausias, pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama bendradarbiavimui. Bendradarbiaudami žmonės gali nuversti kalnus, tačiau mokslininkams tenka laužyti galvas bandant išsiaiškinti, kodėl žmonės yra linkę bendradarbiauti ne tik su draugais, be ir su visiškais nepažįstamaisiais.

Žmonės yra linkę pasitikėti vieni kitais

Mokslinėse laboratorijose vykdyti ekonominiai žaidinai, kuriuose buvo disponuojama tikrais pinigais, atskleidė neįprastas tendencijas. Pasirodo, žmonės ne tik pasitiki žmonėmis net ir žinodami, kad gali daugiau niekuomet su jais nesusitikti, bet ir patys yra nelinkę apgaudinėti nepažįstamųjų.

Dauguma pasitikėjimo evoliucijos teorijų remiasi tyrimais apie žmones, kuriuos sieja giminystės ryšiai arba ilgalaikės draugystės. Tačiau nei viena iš šių teorijų nesugebėjo paaiškinti kodėl žmonės yra linkę pasitikėti visiškais nepažįstamaisiais.

Visgi Leda Cosmides ir Johnas Tooby iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje nesutinka su plačiai paplitusia nuomone, kad pasitikėjimas nepažįstamaisiais yra biologinis nukrypimas.

Pasitikėjimas nepažįstamaisiais nėra biologinis nuokrypis

Nors tiesioginės žmogaus evoliucijos studijos dėl per ilgo laiko tarpo nėra įmanomos, kompiuterinės simuliacijos leidžia išskirti dominančias sritis ir išsiaiškinti, kaip tos sritys evoliucionavo. Šiam tikslui pasiekti buvo sukurta speciali programinė įranga. Programinės įrangos veikėjų sąveika atkartojo žmonių sąveiką minėtuose ekonominiuose žaidimuose. Vienintelis skirtumas buvo tas, jog kompiuterinės simuliacijos metu valiuta, kuria veikėjai mainėsi, buvo ne tikri doleriai, o „pajėgumo vienetai”.

Kompiuterinės simuliacijos metu sėkmingai bendradarbiaujantys veikėjai pasigamindavo daugiau „pajėgumo vienetų” nei tie, kurie nebendradarbiavo arba sukčiavo. Pirmojo susitikimo metu sukčiavę veikėjai įgijo vienkartinį „pajėgumo vienetų” papildymą, tačiau kiti veikėjai jais daugiau niekada nebepasitikėjo. Kiekvienas veikėjas turėjo įgimtą ir paveldimą patikimumo lygį (pvz,: tikimybę, jog jis sukčiaus pirmojo susitikimo metu) ir kiekvieno susitikimo metu jam buvo priskiriama tikimybė (remiantis kitais veikėjais), jog jis sugrįš tolimesniam bendradarbiavimui.

Pirmoji kompiuterinės simuliacijos veikėjų karta dauginosi, paseno ir išmirė, o jų vietą užėmė antroji karta. Taip pasikeitė 10, 000 veikėjų kartų, o šio proceso metu buvo stebima, kokie bendradarbiavimo ryšiai išsivystė tarp veikėjų.

Evoliucija

Tyrimų rezultatai atskleidė, kad pasitikėti žmonėmis paprasčiausiai ekonomiškai apsimoka. Arba, žiūrint iš kitos pusės, pirminis savanaudiškumas atneša mažiau naudos nei pasitikėjimas su galimybe būti apgautam.