Kosmoso amžiaus pabaiga

Kokio dydžio yra Žemė? Bet kuri enciklopedija gali pateikti atsakymą – mūsų planetos pusiaujo diametras – 12,756 kilometrai. O kaip gi mūsų planetą gaubianti atmosfera – ar mąstant apie tikrąjį žemės dydį nereikėtų įskaičiuoti ir jos? O Žemės palydovai, formuojantys technosferą, argi galime sakyti, jog jie taip pat pratęsia Žemės teritoriją?

JAV erdvėlaivis

Mąstant iš šios perspektyvos tenka pripažinti, jog Žemė yra kur kas didesnė ir platesnė nei teigia įprasti vadovėliai. Kosminės erdvės amžius nusistovėjusią tvarką apvertė aukštyn kojomis – žmonija kitomis akimis pradėta žiūrėti į telekomunikacijas, orų prognozes, agrokultūrą, miškininkystę bei karybą. Jokia šalis negali slapta mobilizuoti savo karinės jėgos – kiekvienas judesys, tiksli kiekvieno pastato dalis gali būti labai lengvai susekta. Visgi, kosminis amžius, kurį išgyvename, yra visiškai kitoks, nei jį įsivaizdavo vadinamieji kosmoso pionieriai, kurie pirmieji ėmė tyrinėti nežinomą ir paslaptingą kosmoso erdvę. Vizija, kurią šie kosmoso entuziastai turėjo 1950 ar 1960 m. buvo siejama su nuotykiais ir tyrinėjimais. Manyta, jog nepaisant to, ar kitose planetose gyvena kitos būtybės ar ne, tos planetos egzistuoja tam, jog žemiečiai galėtų jas užimti. žmonės buvo įsitikinę, jog jie gyvens pakankamai ilgai, kad galėtų pamatyti, kaip šis tikslas įgyvendinamas. Praėjo keliasdešimt metų ir kosmoso odisėjos šalininkų viltys subyrėjo į šipulius. Žemės gyventojai ne itin pasistūmėjo kitų planetų tyrinėjimo atžvilgiu, ką jau kalbėti apie užkariavimus. Žmonės ėmė suvokti kosmoso platybių mastą ir savo galimybių ribotumą. Ar tai reiškia, jog kosmoso amžius baigėsi?

Žemę gaubianti atmosfera

Žinoma, šiuolaikiniai kosmoso tyrinėtojai tai griežtai neigia. Jie siūlo pažvelgti į Eloną Muską arba serą Richardą Bransoną, kurie investuoja begalę pinigų ir laiko stengdamiesi įgyvendinti komercinių skrydžių į kosmosą idėją. Tačiau kol kas tai atrodo tik kaip turčių užgaida – rinka pernelyg maža ir pažeidžiama. Rodos, kad 2011-ieji taps tais lemtingais metais, kuomet kosmoso „kadetų” svajonei ateis galas. Šiemet baigiasi JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programą „Space Shuttle”. Nors erdvėlaivių programos tikslas buvo reisus paversti pigiais kassavaitiniais skrydžiais, prie to niekada nebuvo priartėta. Be to, dvi katastrofos nusinešė keturiolika astronautų gyvybių. Trumpai tariant – daugiau bėdos, nei naudos. Be to, bėgant metams dingo noras skraidyti į Mėnulį, o ką jau bekalbėti apie Marsą ar kitas planetas. Reikiama technologija egzistuoja, tačiau bent jau dviejų didžiųjų kosminės erdvės „užkariautojų” – Amerikos ir Rusijos – aistra išblėso.

Neilas Armstrongas – pirmasis žmogus 1969 m. išsilaipinęs Mėnulyje

Visgi, kosmoso „kadetai” dar turi vilties, kurią palaiko ne kas kitas, o Kinija. Kinai turi ambicijų nuskristi į Mėnulį, tačiau negali pasakyti tikslios datos, kada tai įvyks – gal kitą mėnesį, gal po metų, ar po dešimties… Be to, net jei kinai ir įvykdytų savo ketinimus, kas atsitiktų paskui? Gal taip pat, kaip ir amerikiečiai, tuoj po išsilaipinimo mėnulyje pasakytų „darbas nudirbtas” ir tuo užbaigtų savo didžiąją kosminę odisėją. Jei seksis, Saulės sistemos erdvės tyrinėjimus tęs robotai. Jie jau aplankė kiekvieną planetą su stabiliu paviršiumi. Tačiau, jei Marse ar dar kitoj planetoje artimiausiu metu nebus atrasta gyvybė, tikėtina, kad visuomenės susidomėjimas netrukus išblės. O su juo ir pinigai, be kurių kosmoso eros perspektyva atrodo paprasčiausiai neįmanoma. Atrodo, kad kosminė ateitis yra apribota Žemės geostacionaria orbita. Čia veiksmas vyks ir toliau, čia, kaip ir daugelyje kitų sferų, viešpataus žmonės. Visgi, judant toliau nuo Žemės atsivers tuštuma, kuri, kaip paaiškėjo per paskutinius kelis dešimtmečius, žmogui yra išties tolima ir nepasiekiama.