Karalius Mindaugas – lietuvių tautos istorinis herojus

Liepos 6 dieną Lietuva šventė vieną svarbiausių tautos istorijos švenčių – vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo arba dar vadinamą Valstybės dieną. Trumpam prisiminkime, kodėl gi ši data tokia svarbi mums ir kodėl būtent Mindaugas skelbiamas didžiausiu lietuvių tautos istoriniu herojumi?

Mindaugas istorijoje išsiskiria ne tik kaip pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius, bet ir Lietuvos, kaip valstybės įkūrėjas. Nors istorikai kelia hipotezes, jog Lietuvos valstybė gyvavo dar prieš Mindaugo valdymą – jau nuo XII a. paskutiniojo ketvirčio, tačiau šaltinių, liudijančių apie laikotarpį prieš Mindaugą, išlikę labai mažai. Žinoma, jog dar iki Mindaugo veikė nemažai kunigaikščių, kurie sudarydavo žemių konfederacijas, tačiau oficialaus valstybės statuso Lietuva tuo metu neturėjo. Lietuviai dėl savo karingo būdo ir pagoniško tikėjimo tuo metu nepalaikė stiprių bei draugiškų santykių ir su krikščioniškaisiais kaimynais, tuo tarpu Vakarų Europai tai tebuvo „niekieno” žemės.

Mindaugas

Būtent todėl karaliaus karūną užsidėjęs ir politinį Vakarų Europos pripažinimą Lietuvai pelnęs Mindaugas oficialiai laikomas Lietuvos valstybės įkūrėju, o jo karūnavimo diena – Lietuvos valstybės diena.

Apie Mindaugą žinoma pakankamai mažai, taip pat nėra vieningos nuomonės apie šią istorinę asmenybę – vieni jį laiko didvyriu ir tautos simboliu, antri jį įvardija kaip žiaurų, apgavysčių nevengiantį valdovą, treti įžvelgia dar kitus charakterio ir elgesio niuansus. Akivaizdu, jog Mindaugui nebuvo būdinti gražūs santykiai tiek su kaimynais, tiek ir su giminaičiais. Konfliktuodamas su brolėnais Tautvilu ir Gedvydu, Mindaugas sukėlė vidaus karą. Būtent šis karas privertė Mindaugą „suktis iš padėties” ir tartis su Livonijos ordinu dėl krikšto, o vėliau ir karūnos. Ne kiekvienas, net labai galingas karžygys, panorėjęs tapti karaliumi, galėjo juo būti – tuo metu tam reikėjo Romos popiežiaus leidimo, taigi ir krikšto.

Mindaugas

Mindaugo krikštas 1251 m. buvo istorinių aplinkybių pasekmė ir politinis žingsnis. Krikštas tapo tik epizodiniu istoriniu aktu – kasdienybė Lietuvoje nepasikeitė, netgi valdovai tik formaliai laikėsi krikščioniškų dogmų. Tačiau politiškai šis aktas buvo labai naudingas. Sulaukęs popiežiaus leidimo vainikuotis, 1253 metų liepos 6 dieną Mindaugas ir jo žmona Morta užsidėjo karūnas. Būtent Mindaugo krikštas ir karūnavimas tapo svarbiausiais faktais, lėmusiais diplomatinį ir politinį Lietuvos, kaip valstybės pripažinimą.

Iki šiol nėra įrodyta tiksli Mindaugo karūnavimo vieta. Šaltiniai mini Mindaugo pilį Vorutą, tačiau nežinia, ar būtent joje vyko karūnavimas. Mindaugas galėjo turėti ir daugiau pilių, juolab kad iki šiol nėra nustatyta tiksli Vorutos pilies vieta. Yra apie 20 vietų, kur ji galėjo stovėti. Tiksliai žinoma tik tiek, kad ji stūksojo senosios Lietuvos žemėse, tarp Nemuno vidupio ir Neries – šių laikų Dzūkijoje.

Ilgą laiką nebuvo žinoma ir tiksli karūnavimo data. Karūnavimo akte tėra nurodyta, jog tai įvyko liepos mėnesį. Taip pat žinoma, jog XIII amžiuje karalių karūnavimo ceremonijos buvo griežtai reglamentuotos, todėl karūnavimai vykdavo tik sekmadienį. Po ilgų istorinių tyrinėjimų buvo nuspręsta, jog Mindaugo karūnavimas vyko liepos 6-ąją.

Įdomu ir tai, jog neprabėgus nei dešimt metų po karūnavimo Mindaugas viešai atsisakė krikščionybės ir atnaujino karą su kryžiuočiais, tačiau tuometinis popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu”.