Viską griaunanti vandens jėga

Vanduo yra gyvybės šaltinis, daugelyje kultūrų – ramybės ir gėrio simbolis. Tačiau, kaip ir kiekviena gamtos stichija, jis gali virsti visa griaunančia, pražūtinga jėga.

vandenynas vanduo

Vandens galia – milžiniška. Tuo dar kartą įsitikinome su nerimu ir skausmu stebėdami įvykius Japonijoje, kuomet šalį siaubė 40 mylių per valandą greičiu judančio cunamio banga. Norėdami palyginti jos galią, galime įsivaizduoti mus užgriūnančią 10 metrų aukščio vandens sieną. Jausmas būtų toks, lyg į mus vienu metu įvažiuotų šimtas tankų.

Dėl skysto pavidalo, vanduo įsiskverbia ir į mažiausias pakelyje esančių objektų ertmes, tuo tarpu dideles kliūtis sutraiško užgriūdamas visa jėga. Besiskindamas kelią tolyn, vanduo griauna viską, kas pakliūva kelyje – namus, medžius, nušluoja nuo kelio automobilius.

Vandens sukeltos katastrofos dažniausiai siejamos su cunamiu – dėl povandeninių žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų ar staigių nuošliaužų susidarančiomis seisminėmis jūros bangomis. Jos atsiranda tuomet, kai žemės drebėjimo metu apverčiama dalis jūros dugno ir pakeičiamas vandens aukštis. Tuomet vandens potencinė energija pakinta į kinetinę cunamio bangų energiją. Dėl žemės plutos svyravimų cunamis susidaro bent kelis kartus per metus, dažniausiai jo galia nėra didelė. Tačiau kai cunamio banga pasiekia seklias pakrantes, ji gal iškilti iki 40 metrų aukščio, nušluodama viską, kas pasitaiko kelyje.

Maža to, cunamio griaunamoji jėga yra pavojinga ne tik šalia vandenynų esančioms šalims, bet ir Žemei – cunamis pakeičia slėgio pasiskirstymą vandenyno dugne, o tai gali sukelti Žemės sukimosi svyravimus.

Pats galingiausias istorijoje cunamis užfiksuotas 1883 m. po Krakatau ugnikalnio išsiveržimo. Tuomet bangos siekė 35 metrų aukštį ir nusinešė daugiau nei 36 tūkst. žmonių gyvybes Javos ir Sumatros salose.