Daniel Kahneman: patirties ir prisiminimų problema

Remdamasis pavyzdžiais nuo atostogų iki kolonoskopijos, Nobelio premijos laureatas bei elgsenos ekonomikos kūrėjas Daniel Kahneman atskleidžia laimės suvokimo skirtumus tarp „išgyvenančio Aš” ir „atsimenančio Aš”. Šios įžvalgos turi didelę įtaką ekonomikos mokslui, viešajam administravimui bei mūsų pačių savimonei.

Apie laimę šnekame kiekvieną dieną. Susidomėjimas laime yra milžiniškas, ypač tarp mokslininkų – yra daugybė mokymų apie laimę. Tačiau nepaisant šios gausybės darbų, yra keletas kognityvinių spąstų, kurie itin apsunkina objektyvų mąstymą apie laimę.

Danielis Kahnemas savo pasakojimą pradeda realia istorija. Kartą vienas žmogus klausėsi simfonijos – muzika buvo nuostabi, tačiau įrašo pabaigoje pasigirdo siaubingas cypimas. Tuomet klausytojas labai emocingai apibendrino: „tai viską sugadino”. Bet juk taip nebuvo. Cypimas sugadino tik atsiminimus apie potyrius, kuriuos jis išgyveno. Dvidešimt minučių jis klausėsi muzikos, tačiau jos tapo visiškai nesvarbios, nes klausytojo prisiminimai buvo sugadinti, ir tai buvo viskas, kas išliko atmintyje.

Šis pavyzdys parodo, kad mes apie save ir apie kitus mąstome kaip apie du skirtingus asmenis. Pirmasis yra „išgyvenantis Aš”, kuris gyvena dabartyje, žino ją, sugeba iš naujo išgyventi praeitį, bet iš esmės turi vien tik dabartį. Būtent į „išgyvenantį Aš” kreipiasi daktaras, kai klausia: „ar skauda, kai liečiu čia?”. Taip pat yra „atsimenantis Aš”. Jis seka rezultatus, kuria mūsų gyvenimo istoriją, ir į jį daktaras kreipiasi, kai klausia: „kaip jautėtės pastaruoju metu?”. Tai yra dvi skirtingos esybės ir maišymasis tarp jų prisideda prie painiavos apibrėžiant laimės sąvoką.