Ar viskas kine tikra?

Skaičiuojamos paskutinės sekundės, herojaus veidas įtemptai žiūri į ekraną, pirštai mikliai bėgioja klaviatūra. Skaičių eilutės, pypsėjimai ir tolumoje garsiai laiką skaičiuojantis kompiuteris sukuria įtemptos akimirkos jausmą. Mes, žiūrovai, žinoma „sergame“ už pagrindinį herojų, tačiau kaip tokias akimirkas žiūrėdami jaučiasi kompiuterių specialistai?’

Filmas

Tylus krizenimas ir į šonus linguojama galva turbūt yra dažniausia specialisto reakcija į ekrane matomą situaciją. Kino herojus, bandantis „nulaužti“ „super“ kompiuterį, dažnai atbėga prie pirmos pasitaikiusios klaviatūros, prisėda ir greitai pradeda rašyti. Šiame epizode pamirštama apie paprasčiausias saugumo formas, prisijungimo slaptažodį, ar netgi paprasčiausią „ar tai tas kompiuteris?“ klausimą. Reikėtų paminėti ir programinės įrangos trūkumą. Įsilaužimo į kompiuterį veiksmui reikalinga nemaža programinės įrangos kartoteka, kuri tikrai neturėtų „voliotis“ kompiuteryje, į kurį bandoma įsilaužti. Net nereikėtų gilintis į programinės įrangos sudėtingumus, ar kodo pakeitimus kuriuos reikėtų atlikti. Tokių filmų epizodų ir apskritai pačių filmų, meninė vertė yra (nors galėtumėme ginčytis) , įtampa sukuriama, tačiau specialistai atlaidžiai šypsosi…

Džiugu, kad tai po truputį keičiasi. Holivude net įkurta speciali korporacija, padedanti fantastinių ar technikos šedevrus kuriančių filmų režisieriams. Šios kompanijos tikslas – priartinti ekrane matomus dalykus prie to, kaip jie atrodo realiai (arba galėtų atrodyti, jei tai iš fantastikos srities pasiskolintas epizodas). Tačiau praeis dar nemažai laiko, kol žiūrėdami filmus mes dėkosime režisieriams, kurie gerbia savo filmų žiūrovų išprusimą.

O iki to laiko mes galime atsikvėpti, apsimesti, kad kompiuteriuose mes „nesigaudome“, ir mėgautis herojaus veidu, ką tik išgelbėjusio pasaulį nuo trečio pasaulinio karo.